Penki praktiniai būdai psichologiniam gerbūviui gerinti (3): gyventi aktyviai
„Grįžtu namo visiškai nusistekenęs po darbų maratono. Ir taip tingisi eiti lauk, bet jei prisiverčiu žengti pirmą žingsnį, po to jaučiuosi lyg ant sparnų. Net jei ir reikia eiti laukan per lietų“. O jei prie durų vizgina uodegą šuo, tai nėra kur dėtis, tik vilktis lietpaltį ir per balas klampoti į parką. „Tačiau žinote, grįžęs visada jaučiuosi pakylėtas“.
Negaliu nesutikti: važiuodama dviračiu iš darbo, ypač jei itin šalta ar šlapia, pirmosiomis minutėmis minu sukandusi dantis, atrodo, tuoj suragėsiu nuo žvarbaus vėjo, bet grįžusi namo sunkiai galiu nusiimti sustingusią nuo vėjo šypseną.
Moteris pasakoja: „Negaliu nebėgioti. Tuo metu gaunu tokį pasitenkinimo jausmą, kad kai dėl tam tikrų priežasčių nebegaliu bėgti į parką, norisi vėl imtis butelio“.
Kai šeimos nariai lieka prie alaus bokalų, ji važinėja aunasi sportinius batelius, sėda ant dviračio ar bėga maratonus. Ši moteris instinktyviai atrado savo gydymo metodą, tačiau jau yra taikomos aktyvumo terapijos, keičiančios priklausomybę alkoholiui. Abiem atvejais veikia tie patys smegenų laukai, skatinantys dopamino – pasitenkinimo jausmo, kurio taip trokšta vartojantieji narkotikus ir alkoholį – gamybą. Be to, ne vienas esame patyrę po bėgimo ar kitos aktyvios veiklos džiugesio jausmą, sukeltą endorfinų srauto, išsiskiriančio kaip atsakas į skausmą ir stresą.
Dažnai depresijos kamuojamiems žmonėms ypač sunku save priversti išeiti į lauką. Bet būtent tada ir geriausia save pakviesti, nelaukiant, kada aplankys nuotaika, nes tarp aktyvios fizinės veiklos ir geresnės savijautos, tyrimai rodo, yra tamprus ryšys. Taigi, jei bent 150 minučių per savaitę galite leisti pajudėti – kūnas ir psichika tikrai padėkos.
O kai žmonės skundžiasi, kad neturi laiko sportuoti, sunku sutikti, nes laiko ir galimybių judėti tikrai galima atrasti. Viena 67 m. moteris man pasakoja: „Ligoninėje kitos jaunos seselės niekaip nesupranta, iš kur pas mane tiek energijos. O aš juokiuosi – juk vietoj to, kad tupinėčiau palei liftą ir nekantriai žvalgyčiausi į laikrodį, aš užbėgu laiptais pati. Ir taip kelis kartus per dieną. Todėl užbėgus kvapo nebepritrūkstu“.
Sportas – tai ne prabangos reikalas. Užtenka parke pietų pertraukos metu pasivaikščioti pusvalandį ar pabėgioti palei upę, šokinėti per virvutę, pavedžioti šunį ar namuose atlikti raumenų tempimo pratimų eilutę, važiuoti dviračiu, eiti į darbą pėsčiomis arba bent jau išlipti keletą stotelių anksčiau, galų gale užuot kalbinus kolegą telefonu, nueiti prie jo darbo stalo – tai vis paslauga sau, gera dopamino ir endorfinų dozė, suteiksianti žvalumo ir geros nuotaikos.
Paprastų patarimų, kaip padidinti savo aktyvumą, dabar jau galima atrasti dažnos darbo įstaigos, kuri rūpinasi savo darbuotojų gerove, skelbimų lentoje.
Ne vienas profesorius yra pasakojęs, kad protinio darbo metu, kai esti įsitempęs ir giliai mąsto, po kiek laiko rengiasi sportinę aprangą ir bėga į parką. Smegenys mąstydamos konkrečiai dirba vienoje dalyje.
Kai pakeičiame savo veiklą, mes suaktyviname kitus smegenų laukus, leidžiame smegenims apibendrinti, susieti žinias. Ne veltui „oho!“ akimirkų, daugelis atsakymų į sudėtingus klausimus ateina ne tada, kai intensyviai laužome galvas, bet kai esame atsipalaidavę ar užsiimame kita veikla. Mūsų kūnas pritaikytas judėjimui, bet ne ilgam sėdėjimui prie kompiuterio, o smegenų darbas be aktyvių pertraukų ilgainiui neduoda didelės naudos. Tai ypač svarbu prisiminti studentams ir dirbantiems kontorose.
Net keletas mokslinių tyrimų, atliktų su žiurkėmis, beždžionėmis, o vėliau ir žmonėmis, parodė, kad užsiimančių aktyvia veikla gyvūnų hipokampe – smegenų dalyje, atsakingoje už atmintį ir mokymąsi – atsirado naujų nervinių ląstelių, jie buvo pajėgesni nei pasyvūs gyvūnai atlikti užduotis, tapo dėmesingesni. O 55-85 metų žmonės, kurie visus metus vaikščiojo po 40 m. tris kartus per savaitę savo hipokampo apimtį padidino net 2 procentais. Taigi, aktyviai judėti niekada nevėlu!
Ekoterapija
Aktyvumas dažnai esti neatsiejamas nuo veiklos gamtoje. Žmonės pasakoja miškuose ar paežeriuose atradę ramybę, lyg kas būtų jų vidinius kambarius iššlavę, jaučiasi atsigavę ir pailsėję. Ne veltui Jungtinėje Karalystėje kuriami ekoterapijos centrai, kviečiantys žmones vėl užmegzti ryšį su gamta. Kartą kalno viršuje teko matyti pagyvenusią porą, įraudusiais skruostais ir besišypsančią, užkrečiančią savo energija kitus. Tąkart sukritę ant akmenų gaudėme kvapą, o jie besišypsantys ir laimingi, nušluostė nosį ne vienam jaunuoliui.
„Mind”, organizacija dirbanti su išgyvenančiais psichikos negalavimus, kartu su Esekso universitetu atliko tyrimą, kuriame klausinėjo žmonių, kaip jie jaučiasi po veiklos gamtoje: sodininkystės, vaikščiojimo grupių, bėgiojimo ir tt. 94% žmonių atsakė, kad jų psichinė sveikata itin pasitaiso, o gamta ir aktyvumas drauge yra svarbiausia faktorius, kurie padeda jiems jaustis geriau. 70% respondentų teigė, kad jų depresija sumažėjo, tuo tarpu bent penktadaliui vaikščiojimas prekybos centre depresyvumą netgi padidino.
Gamtoje žmonės jaučia, kad silpsta jų pyktis, įtampa, nuovargis. „Mind” studijos tyrėjai teigia, kad aktyviai veikiantiems gamtoje, lengva ir vidutinė depresija gali sumažėti panašiai kaip ir vartojant antidepresantus. Savo ataskaitoje jie teigia, kad gydytojai, dėl didelio pacientų krūvio nežinodami alternatyvių gydymo būdų, vaistų išrašydavo 93% savo pacientų.
Pasaulinė sveikatos organizacija įspėja, kad iki 2020 m. depresija taps viena dažniausių ligų, o medikamentai, deja, itin dažnai padeda tik laikinai. Tol, kol gydymo įstaigose nemokamų konsultacijų laukia nusidriekusios eilės žmonių, psichikos sveikatos specialistai rekomenduoja grįžti prie gamtos, natūralaus gydymo būdo, daugumai pasiekiamo ir nieko nekainuojančio. Dedu tašką ir einu pasivaikščioti prie upės.