Penki praktiniai būdai psichologiniam gerbūviui gerinti (4): dovanoti

Mokytis

Kartais mokyklos ar universiteto baigimo šventėje galima išgirsti ar nujausti gilų krūtininį atsidūsėjimą: “galų gale - mokymasis baigtas“. Ne vienas galvoje tąsyk pasižada į rankas knygos ar vadovėlio neimti, juk dabar atsivers išsvajotų darbų horizontai, kur galų gale nereiks kalti formulių ar samprotauti. Liūdna, kad mokykla, dažnai išleisdama jaunuolius į gyvenimą įteikia atestatus, o ne liepsnojantį siekimą pažinti pasaulį, save ir kitus, kad keliolika metų dažnai motyvuoja naudodama išorines priemones užuot naudojęsi vaikų ir jaunuolių dar šviežiu noru pranokti save ar suprasti dangaus šviesulius ar sudėtingus mechanizmus.

Tad nenuostabu, kad tie, kurie vėliau savo malonumui dešimtmečius kremta mokslus, visuomenėje yra veikiau keistuoliai, iš artimųjų susilaukiantys pastabų: kada gi tu nustosi į galvą grūsti žinias?

Vis dėlto kai kurie žmonės nepasiduoda, ir dėka faktorių įvairovės iki žilos senatvės išlieka žingeidūs. Negaliu pamiršti vienos 85 metų damos Ruby, mažutės žvitrių akių moters, kuri suaugusiųjų prancūzų kalbos kursų klasėje nė nemirksėdama išpyškino, kad dabar pats metas kibti į naujos kalbos pamokas. Tąkart sau pažadėjau visą gyvenimą pati nepaleisti to itin svarbaus jausmo – siekio tyrinėti ir pažinti, kuris pasak britų tyrinėtojos C. Hammond, apibendrinusios daugybę studijų, veda į didesnę savivertę ir efektyvumą, ugdo bendravimo įgūdžius ir teikia priklausymo grupei jausmą, leidžia geriau kovoti su stresu.

Jos pačios atliktame tyrime žmonės pasakojo, kaip ilgalaikio mokymosi galimybės jiems pagelbėjo įveikti depresiją, žadino viltį ir buvo viena iš priežasčių sunkiomis akimirkomis keltis iš lovos ir rytą išeiti iš namų, netgi padėjo išlikti nepalaužtam sergant išsėtine skleroze ar kitomis ligomis. Dėka nuolatinio domėjimosi, žmonės gebėjo į sunkumus pažvelgti iš platesnės perspektyvos ir aklai su jais nesusitapatinti, taip pat įtvirtinti savo identiškumą atpažindami platesnę asmeninių galimybių gamą.

NHS ir kitos įstaigos bei organizacijos, dirbančios su žmonėmis, turinčiais psichinių ir psichologinių sveikatos problemų, savo pacientams pataria, kad mokytis galima pradėti bet kada ir nuo paprasčiausių dalykų: galbūt išmokti pagaminti kokį nors patiekalą, aplankyti galeriją ar parodą, ar pasidomėti kokiu nors istorijoje žinomu žmogumi ar periodu, galbūt imtis naujos atsakomybės darbe, užsirašyti į vakarinius kurus mokytis kalbos ar santechnikos gudrybių ar iš naujo atrasti senus užmirštus hobius.

Žmonių, su kuriais dirbu, balsuose, jiems labiau pažinus save, kitus ar įdomų reiškinį, jaučiasi šviesesni atspalviai, pagyvėjimas, tarsi slogutis ir gilus liūdesys tomis mokymosi akimirkomis atsitraukia ir užleidžia vietą pirmyn vedantiems jausmams.

Juolab, kad šių laikų mokymosi galimybių pasiūla yra be galo didžiulė. Nemokamų geros kokybės pamokų galima rasti daugybėje taip vadinamose masyviose atvirų interaktyvių kursų platformose (MOOC – massive open online course) anglų, rusų, ispanų ar prancūzų kalbomis. Ne viena galerija ar muziejus leidžia apsilankyti ir virtualiose parodose. Kursus siūlo ir Jungtinėje Karalystėje populiarūs suaugusiųjų švietimo koledžai, kuriuose galima pasimokyti masažo, fotografijos ar

skambinti gitara. Bibliotekose populiarūs knygų klubai, o internetinėje susitikimų sveitainėse (angl. meet-ups) galima atrasti įvairiausių grupių ir bendrijų, susitinkančių kavinėse ar baruose, besidominčių paukščiais ar filmais, filosofija ar robotika, ir nesvarbu ar žilagalviai senoliai, ar pramuštgalviai jaunuoliai traukia stebėti šikšnosparnių ar tyrinėti kerpių.

Dovanoti

Atsimenu, berods, devintoje klasėje į pamoką atėjo smagi studentė, kuri tąsyk nenuoramų paauglių bandai pasiūlė, kad jei norėtume, po pamokų galėtumėme padėti vienišoms senučiukėms, gyvenančioms sunkiai apkūrenamuose nameliuose. Keliese susigundėme, ir nuo tada prasidėjo kelionė po savanorystę, kuri ne vienam praktiškam žmogui kėlė klausimą „o kam?“.

Kai apledijusiais laipteliais senutėms nešdavau vandenį iš šulinio, kai pirmą kartą savo gyvenime žilagalvėms damoms kepiau maltinukus, kuriuos tąsyk gerokai priskrudinau, kai sutvarkiusi jų namus, dar ilgai klausiausi apie jaunystės godas, jaučiau, kad tai yra gera. Neprisimenu istorijų, bet puikiai įamžinau jausmą: tomis minutėmis, kai lipdavau į kalnelį į jųjų medinius, jau pakrypusius namus rengdamasi padėti, jaučiausi gerai, lyg kažką dovanočiau. Bet tąsyk nė nenumaniau, kad patirtys ilgam pasiliks manyje, ir gyvenime norėsiu ne tik už savo darbą gauti pinigus, bet vis ieškosiu galimybių savo žinias ar įgūdžius padovanoti kitiems.

Todėl neturėjau itin nustebti dėl vieno žymesnių tyrimų rezultatų, atliktų Dunn, Atknin and Norton, kurie savo tiriamiesiems išdalino po 5 ir 20 dolerių kupiūras: pusei jų liepė išleisti pinigus savo, o kitai pusei – kitų reikmėms. Tiriamieji spėliojo sakydami, kad jausis kur kas laimingesni leidę didesnę sumą savo labui. Vis dėl to, rezultatai nustebino: patenkinti buvo tie, kurie leido pinigus kitų žmonių dėlei, o sumos dydis neturėjo reikšmės. Kur kas maloniau buvo nupirkti puodelį kavos kolegai ar nepažįstamajam, nei gurkšnoti pačiam. Vėliau panašūs tyrimai buvo atlikti 135 šalyse, ir 126 jų nustatytas ryšys tarp laimės pojūčio ir dovanojimo kitiems, netgi tada, kai tiriamieji pasirūpindavo kitais, patys išgyvenantys nepriteklių.

Tačiau dovanoti galime ne tik pinigus, bet ir savo laiką, žinias, sugebėjimus. Šis jausmas gali smegenyse sujaudinti atlygio pojūčio erdves, kurios sukuria malonumo jausmą. Ir tai, pasak NHS profesionalų, gali vesti į geresnę savivertę ir įtvirtinti asmeninius tikslus, be to, sustiprinti santykius ir sukurti naujus ryšius.

Dovanoti laiką galime ir šalia esantiems, juos išklausydami, skirdami jiems valandėlę kitą, padėkoti už paslaugą arba už draugystę, padėdami nepažįstamiems. Visa tai yra svarbu ne tik gaunančiųjų paslaugą, bet ir duodančiųjų psichologinei gerovei. Pažįstu ne vieną žmogų, kuris net ir išgyvendamas depresiją ar nerimą, negalėdamas dirbti įprasto darbo pilnu krūviu, bent kelioms valandoms eina padėti į labdaros įstaigą neatlygintinai. Vienas jų man sako: ‚jei tik jie dirbtų kasdien, nuolat ten darbuočiausi‘. Mat jam – tai galimybė jaustis svarbia organizacijos dalimi, pajusti atsakomybę už kitus, galiausiai nesijausti vienišam.