Menas (ne)gydo

Kai menas sergsti nuo chaoso

„Oho, kaip išlaisvėjai“, – stebisi moters vidine ir kūrybine raida kiti terapinio meno grupės dalyviai. – „Drąsesni ir išraiškingesni tavo potėpiai, ir simboliai – kviečiantys susimąstyti, be to, juose atpažįstame ir save“. Žvelgiu į ją ir mąstau, jog kantriai ji tapė savo kelionę per pastaruosius metus, atėjo nedrąsi, nežinodama, kaip ilgai čia pasiliks, nes menininke savęs niekada nevadino. Pasak moters, besąlygiškai palaikanti, neteisianti, meistriškumo nereikalavusi aplinka – raktas į jos vidinį laisvėjimą, asmeninio braižo paieškas.

Meno terapija – dar palyginti jauna sritis, tikinti, kad kūrybos pagalba galima geriau pažinti save, netgi įmanoma suvaldyti vidinę sumaištį, leidžiant jai pieštuku ar poezijos ritmu iškilti į paviršių, ir drauge su specialistu išgyventi asmeninių atradimų kupiną kelią. Apibendrinus, menas neretai padeda apeiti gynybinius psichologinius mechanizmus, leisdamas dirstelėti į žmogaus pasąmonę. Kai kurie meno psichoterapeutai savo klientų darbuose gali padėti atpažinti tam tikrus simbolius, galbūt kylančius iš kultūrinio paveldo ar universalios atminties, tokius kaip Didžioji Motina, Animus / Anima (vyiškasis/moteriškasis Sielos aspektai) ar Vidinis Išminčius, apie kuriuos kalbėjo šveicarų psichoanalitikas Carlas Gustavas Jungas, pats piešęs ryškius, metaforų prisodrintus piešinius, prašyte besiprašančius analizės.

Dažnai iš žmogaus pasąmonės kyla vaizdiniai, kurių simboliškąją prasmę tik jis pats gali numanyti ir išskaityti. Kita vertus, kūrybos procesas gali padėti išsilaisvinti, atrasti kitokį santykį su savimi, kūrybiškai pažvelgti į išgyvenamus sunkumus ir keblius vidinius dialogus. Bolivijos La Pazo ligoninėje besilankiusios pacientės kruopščiai atliktame darbe kartą iškilo ryškių spalvų Švč. Mergelės atvaizdas (gana stiprus to regiono kultūrinis-religinis simbolis), kuris mūsų terapinio pokalbio metu ilgainiui persikūnijo į jos motinos atvaizdą ir atskleidė sudėtingą santykį su ja.

Kartais, dirbdamas su įvairiomis meno priemonėmis, žmogus gali giliau suvokti savo tapatumą, jį priimti ir net keisti santykį su aplinka. Štai vienas jaunuolis ilgus metus negalėjo į save žiūrėti veidrodyje, neleisdavo namiškiams nė prisiartinti su fotoaparatu, tad nuotraukų albumuose paauglystės laikotarpiu liko tuštuma. Terapinėje aplinkoje jis ilgainiui išdrąsėjo, – pasiūlius naudoti fotoaparatą savo idealaus aš ieškojimams ir čia pat atspausdinus nespalvotas asmenines fotografijas, vaikinas įniko jas spalvinti, perbraižyti, dėlioti, karpyti, „žaisti“ su savo atvaizdu, kol galiausiai su juo susidraugavo. Užteko eilės užsiėmimų, kad netrukus išgirsčiau, jog galų gale per savo gimtadienį jaunuolis paprašytų tėvų galų gale jį nufotografuoti. Netrukus išaiškėjo ir kokia gyvenimo kryptimi jis pasirengęs keliauti.

Ar menas dažniau sergsti nuo audrų, ar dar labiau aitrina žaizdas, klausimas vis dar aktualus. Aristotelis yra užsiminęs apie katarsio, graikų kalboje reiškiančio apsivalymą, reiškinį poezijoje. Kartą vienoje grupėje pačiai teko išgyventi spontaniško šokio jėgą, apvalančią ir išlaisvinančią. Kita dalyvė, stebėjusi iš pradžių nedrąsių, vėliau – veržlių ir iškalbingų judesių eigą ir reflektuodama, kas įvyko, nesulaikė ašarų. Pasirodo, kad tame „paleisto paukščio skrydyje“ užaugo ji pati. Anglų poetas Johnas Trappas, kalbėdamas apie meno kūriniu išreikštą tragediją, vadina ją homeopatija, paprastai tariant – nuo ko susirgai, tuo gydykis. Anksčiau medicinoje buvo tikima, kad tos pačios medžiagos naudojimas problemai spręsti gali neutralizuoti neigiamą efektą, pvz. rūgštis neutralizuoti rūgštį. Tad tragedijos išgyvenimas iš naujo kitoje (šįkart – meninėje) aplinkoje gali nuimti naštą nuo sielos pečių ir netgi apsaugoti nuo galimų ateities nuopuolių ar sunkumų. Gydantieji menu teigia, kad kūrybinio proceso metu sukurta saugi atmosfera gali žmogui padėti pažinti jo vidinius procesus, atrasti išteklius, kad šis geriau suvoktų, kas vyksta jo vidiniame pasaulyje, traumas iš naujo išgyventų lengvesne forma, šįkart – saugiai, pamažu įsisąmonindamas asmeninę patirtį.

„Tavyje turi tvyroti chaosas, kad pagimdytum šokančią žvaigždę“, – perspėjo Friedrichas Nietzsche’ė. Kadaise Anna, Sigmundo Freudo kolegos Josepho Brauerio pacientė, buvo skatinama išrašyti savo baugias mintis jos mėgstama poetine forma. S. Freudas, austrų psichoanalizės įkūrėjas, pabrėžė emocijų, praeities išgyvenimų iškrovos jėgą. Tad kai kurie autoriai, kaip, pavyzdžiui, Stephenas Halliwelas, sako, kad menas būtent ir yra ta emocinė iškrova. 1967 m. Pulitzerio premiją už poeziją gavusi amerikiečių poetė Anna Sexton, nuogų ir itin stiprių emocijų išrašymo ėmėsi paskatinta savo terapeuto dr. Martino Orto. Jos darbai, priklausantys išpažintinės poezijos žanrui, netrukus sutraukė būrį gerbėjų. Panašiai viena įtakingiausių poečių, to paties žanro atstovių, Sylvia Plath guodėsi, kad dėl nelaimingos paauglystės ji atsidavė dienoraščių ir pasakojimų rašymui, o daugiausiai emocinių eilėraščių kūrėja išguldė po skyrybų su anglų poetu Tedu Hughesu, kurio S. Plath gerbėjai negali pakęsti, mat, jų manymu, būtent jo intrigų nestokojantis gyvenimas ir sudėtingi judviejų santykiai paskatino garsią poetę įkišti galvą į orkaitę ir taip nusižudyti. Nors ši, tiesa, ilgus metus sirgo depresija.

Tačiau ne tik garsūs menininkai turi privilegiją rašyti tai, kas vyksta jų painiuose pasauliuose. Dažnai iš įvairių žmonių girdžiu, jog kai kurie jų imasi plunksnos, kad kaip nors perkeltų tvyrančią vidinę suirutę ar ramybės neduodančius klausimus ant popieriaus. Kol kas dauguma tų, kurie rašo tokius išgyvenimų dienoraščius, šią praktiką tęsia. Tiesa, yra ir tokių, kurie prie jų nebegrįžta, gal net iškart ar ilgainiui sunaikina, sudegina, kiti – vis dėlto drįsta bent kelis puslapius perskaityti, bet būdami šviesesnėje būsenoje, linguoja galvas, kad ir tai sugebėjo išgyventi.

Norvegų menininkas Edvardas Munchas, kentėjęs nuo stipraus nerimastingumo ir net haliucinacijų, sakė, kad mėgina meno pagalba paaiškinti gyvenimo prasmę sau pačiam, tyrinėti savo sielą. Kaip žinia, garsųjį, bene labiausiai pasaulyje atpažįstamą meno kūrinį „The Scream“ („Šauksmas“) įkvėpė netikėtai atkeliavusi, smarkiai supurtanti vizija, kurią menininkas plačiais potėpiais įkūnijo drobėje, išliedamas savo egzistencinį nerimą dėl šiuolaikinio žmogaus, virtusį sunkiai valdoma jausmų krize. Kitas garsus – Viktorijos laikų – anglų menininkas Richardas Daddas, kurio paveikslas „The Fairy Feller’s Master-Stroke“ (“Elfo medkirčio meistriškas smūgis”) įkvėpė legendinės grupės „Queen“ kūrinį tuo pačiu pavadinimu, deja, didžiąją gyvenimo dalį praleido Bedlamo ir Broudmoro psichiatrinėse ligoninėse. Nors buvo grupės „The Clique“, sukilėlių prieš akademinį meną, lyderis ir genialus kūrėjas, ištiktas paranojos nužudė savo tėvą, mat šis – tuomet jam taip atrodė – užsimaskavęs velnias. R. Daddas likusias dienas nugyveno uždarytas nykiame kambarėlyje, kuriame tapė sudėtingiausius darbus, diktuojamus jo lakios painios vaizduotės. Ten jis ir mirė. Sunku pasakyti, kaip būtų susiklostęs menininko likimas, jei gydytojas nebūtų įvertinęs talento ir leidęs taip save išreikšti, o juk jo šlovingiausi darbai ir buvo sukurti būtent ten, tarp niūrių ligoninės sienų.

Tačiau menas toli gražu nepriklauso tik kūrybos genijams, o kūrinių refleksija – tik kritikams. Šiuolaikinis filosofas Alainas de Bottonas vienoje savo TED kalbų sakė, kad muziejai yra šių laikų katedros, kur žmonės, užuot ėję į pamaldas, renkasi į parodas. O jei jis būtų galerijos kuratorius, eksponuotų meno kūrinius temomis „Meilės kambarys“, „Kilnumo kambarys“, nes toks meno darbų išdėstymas geriau atlieptų giliausių ir sunkiausių klausimų ieškojimus. Todėl savo knygoje „Menas kaip terapija“ jis pateikia seriją meno darbų, analizuojančių įvairias žmonių sieloms artimas temas, nesusitelkdamas į žanrus ir, juolab, laikotarpius. Kalbėdamas apie gamtos ilgesnį, jis ne tik primena J. V. Goethe’ės ar F. Nietzsche’ės bei kitų menininkų keliones į pietinius kraštus, kur jie patiria visa apimantį laimės pojūtį, o tą idilę, grįždami į šiauresnes vietas, parsiveža savo kūriniuose, kaip, tarkime, absoliučius dvasios ir kūno nuogumą bei laisvę. Gamta meno darbuose ne tik gali dalinai numaldyti ilgesį, bet ir atliepti žmogaus egzistencijos skausmą, pasitelkiant, pavyzdžiui, metų laikus, su kuriais galima tapatinti savo išgyvenamą laiką, mirtingumo suvokimą ir (ne)priėmimą. Štai kad ir Jacques Louiso Davido paveikslas, vaizduojantis Bizantijos imperijos generolą Belizarijų, kažkada garsų karvedį, nugalėjusį vandalus šiaurinėje Afrikoje, tačiau dėl nesutarimų su imperatoriumi apakintą ir praradusį savo stiprybę bei prie šventyklos meldžiantį skatikų. Kaip A. de Bottonas sako, šis egzistencinis akibrokštas dar aštresnis dėl ankstesnių didžių jo pergalių. Toks įrėmintas žmogiškos šlovės trapumas tekalba apie vieną ir tą patį – nepaisant didesnių ar menkesnių pergalių, mūsų laukia visiškai vienodas likimas. Mirtis. Tie, kurie ją įtraukia į savo mąstymo procesus kaip natūralią gamtos patirtį, geba priimti šį egzistencinį nerimą ir su juo sugyventi.

Meno terapija ar terapinių menų užsiėmimai leidžia pasirinkti temas vidinėms paieškoms įrėminti: vienišumą, vizijas, tylą, skausmą, taip pat įmanoma savo vidinį pasaulį patyrinėti gamtos elementų, metų laikų simbolių pagalba. Ir spalvos netrukus gali įgyti naują gyvenimą: vienai dalyvei sepijos atspalviai rudenį byloja jos užgyventą išmintį, kitai vasaros ugnies kaitra siejasi su jos kartais sunkiai valdomu veržlumu. Tačiau tyla ar atodūsiai, o gal – garsiai pasidalintos įžvalgos byloja, jog menas tą akimirką padėjo atsakyti tam tikrus klausimus apie save ir kitą.

Kai menas – sielos priešas

Studijuodami meno psichoterapiją bemaž tik kartą ar du girdėjome apie tai, jog protarpiais menas gali pakenkti žmogaus psichikai: nemokšiškai atversi Pandoros skrynią – vargiai laisvėn išskridusius demonus besukviesi. Nes šiaip jau visi šventai tikėjome, kad menas yra TIK gėris, gelbstintis žmonių sielas. O vis dėlto, drauge su Eleonora Belfiore ir Oliveriu Bennetu pasivaikščiojus jų knygos „The Social Impact of the Arts“ puslapiais, nustebau, kad dalis garbių praeities filosofų menus laikė netgi žalingu įrankiu drumsti žmogaus vidinį pasaulį. Štai pats Platonas kadaise sakė, jog menai – tai protui kenkiantis reiškinys, mat jis iškreipia realybę, pateikdamas tik jos ydingą refleksiją. Kalbėdamas apie žymiąsias Formas, jis svarstė, kad pasaulis – netobulas šių formų atspindys, o menas – vien šio atspindžio atspindys. Tokiu atveju, tinkamų žinių iš dvigubo veidrodžio formos negausi, tad kokia prasmė laiką švaistyti į jį gilinantis, jei tai atitraukia žmones nuo svarbesnių dalykų. O, kalbant apie psichologinius padarinius, pasak jo, menai gali ir kenkti, stimuliuodami iracionaliąją žmogaus pusę, inicijuoti netgi pavojingą elgesį ar tiesiog padaryti žmones nelaimingus. Savo ruožtu ir prancūzų poetas Charles’as Baudelaire’as, pasirodo, yra pripažinęs, kad menininkai už savo supratimo ribų mažai ką gali pasiūlyti aukštesnei išmonei ar gilesniam žinių klodui.

Bažnyčia taip pat kurį laiką nepritarė, pavyzdžiui, kad ir teatro menui, o jos pozicija tuo metu išsakyta VI a. Arlio vyskupo šv. Cezarijaus balsu: visi teatriniai pasirodymai yra ne kas kita, o velnio išmislas – omnia spectacula pompae diaboli sunt. O kur dar liūdnai pagarsėjęs Verterio efektas, kai jauni žmonės XVIII a. pradėjo imituoti Goethe’ės romano „Jaunojo Verterio kančios“ personažą ne tik apranga, bet ir elgesiu, kai kurie galiausiai pasitraukdami iš gyvenimo. Tad knyga buvo draudžiama ne vienoje Europos šalyje, kad nekenktų jaunuolių protams. Būtų galima apžvelgti ir daugiau autorių, tačiau, kad kaltė ar liūdesys galutinai neužgraužtų, pabaigsiu tik danų filosofu Sørenu Kierkegaardu, siejančiu estetinį išgyvenimą su apgaule, bei vokiečių filosofu Friedrichu Schilleriu, teigiančiu, jog istorinėse epochose, kuriose menas tarpo aukštumoje, sunku rasti pavyzdžių, kad šis rikiuotųsi garbingoje gretoje drauge su politine laisve ir pilietine kultūra. Vis dėlto, išdrįsus pažvelgti į kitą meno pusę, veržlią, galingą ir net destruktyvią, šis reiškinys kviečia pripažinti ir pagarbiai galvą nulenkti tai sunkiai nusakomai jėgai, kurią mokslas po truputį jau mėgina pakišti po padidinamuoju stiklu.

Kai menas rūpi mokslui

Neuroestetika – dar visai naujas mokslas, klausiantis, kas vyksta su mūsų smegenimis, kai stebime meno darbus ar net patys juos kuriame. Matydami tokius primityvius mėginimus, šiaušiasi kai kurie menininkai, skanduodami, kad redukuoti meną iki smegenų vingių veiklos nuspalvintų diagramų – pasityčiojimas iš švento, neliečiamo reikalo. Tačiau technologijos sparčiai braunasi pirmyn, tad ten, kur anksčiau šviesūs protai tik išguldydavo savo hipotezes apie numanomus procesus, dabar gi smalsieji gali nuveikti daugiau. Ir nors tūlas neuromokslininkas dar dėl daug ko tik gūžčios pečiais ir atsargiai vertins bet kokį mėginimą apibendrinti tyrimų rezultatus, bet pastarojo dešimtmečio pažanga jau žymi.
Reikia pripažinti, kad, siekiant atsakyti į tokius drąsius klausimus, būtina pradėti nuo itin paprastų užduočių. Pavyzdžiui, Kolumbijos universiteto neuromokslininkai drauge su meno istoriku prašė savo eksperimento dalyvių patyrinėti Adomo riešo detales Mikelandželo paveiksle „Išvarymas iš rojaus“, tuo tarpu jų smegenis stebėdami vadinamuoju transkranijinės magnetinės stimuliacijos metodu (dažnai naudojamu nustatyti smegenų ir raumenų ryšių nesklandumus). Tuo metu jie fiksuodavo, kuri smegenų dalis šiame procese „įsijungia“. Paaiškėjo, kad dalyviams užteko tik stebėti judesį inscenizuojantį pieštą elementą, o smegenyse jau suaktyvėdavo už judėjimą atsakingi neuronai.

Norinčius daugiau sužinoti, kas vyksta su jų smegenimis stebint šokio spektaklį, kviečiu pasižiūrėti vizualų „Washington Post“ reportažą, kuriame kūrėjai paryžietiško mėlio fone ir balerinos šokio sūkuryje pasakoja, kas gi dedasi mūsų smegenyse ir kūnuose patiriant meną. Kodėl būtent minioje spektaklis išgyvenamas gyviau? Regis, todėl, kad žmogaus smegenyse įdiegtas bendruomeniškumo jausmas, dekoduojantis mūsų emocines išraiškas, o jutimo suvokimas leidžia suvokti greta esantį, kai šis tampa nerimstantis ir nepasėdus. Emocijos, kurias išgyvena mūsų kaimynai spektaklių ar kino seansų metu, tarsi užkrečia mūsiškes, o kelios „įsijungiančios“ mūsų smegenų sritys jas sustiprina. Be to, empatija ir emocijos leidžia įžvelgti istorijos prasmę, net jei ji nėra įvardinta žodžiais, o judesius, kuriuos matome šokio spektaklio metu, patiriame ir savo kūnuose. Mūsų veidrodiniai neuronai, apie kurių egzistavimą sužinojome visai neseniai, ir kurių dėka mumyse kyla empatijos jausmas, siekia pamėgdžioti kito žmogaus judesius. Įdomu ir tai, kad neuromokslininkė Julia F. Christensen su kolegomis Londono City universitete tyrimų metu pastebėjo, kad, pavyzdžiui, Baltosios Gulbės personažo minkšti, apvalūs judesiai „Gulbių ežere“ sukelia mums malonias pajautas, o Juodosios – aštrūs, asimetriški – žadina nepatogius jausmus. O jei dar šokio emociją taikliai atitinka muzika, pasak J. F. Christensen, žiūrovų emocijos ir kūno potyriai kur kas galingesni.

Anot vieno vokiečių tyrimo, žmonės, užsiimdami vizualiaisiais menais, gali paskatinti skirtingų smegenų dalių bendravimą ir netgi lėtinti jų senėjimą. Pastebėta, kad tapę ir piešę vyresnio amžiaus atstovai – šio tyrimo dalyviai – tapdavo psichologiškai atsparesni. Meno terapeutai tvirtina, kad darbas su meno priemonėmis vaikams ar suaugusiems gali padėti atpažinti emocijas, išmokti valdyti stresą, padėti švelniau išgyventi depresiją ar nerimastingumą. Tad priežasčių patiems imti į rankas teptuką ar rašiklį, o gal keliauti su specialistu drauge patyrinėti vidinį pasaulį, tikrai yra. Nepaisant Platono įspėjimų ar F. Schillerio nuogąstavimų, drauge su būriu garbių menininkų ir terapeutų kviečiu paimti kreideles ar išmanųjį telefoną, piešti ar fotografuoti, ieškant atsakymų, koks yra mūsų gyvenimas ir jo esmė, drąsiai ir plačiai, nenuogastaujant, kad kritikai tokio meno neįvertintų. Net jei šio meno kūrinio neišvys nei viena pašalinė akis, jis – vis vien įkūnyta jūsų esybės dalis, verta pagarbos ir pilna šventumo.

Publikuota kultūros žurnale ‘Nemunas’, 2017 Gruodis