Kova su atidėliojimu: kodėl

Kodėl atidėliojame darbus?

Žurnalas „Savaitė“: Žurnalistė Ramutė Šulčienė kalbina psichologę, meno psichoterapeutę ir koučingo psichologijos specialistę Eveliną Savickaitę-Kazlauskę

Darbų vilkinimas, atidėliojimas siejamas su valios trūkumu arba paprasčiausiu tingėjimu. Ar tikrai tai yra tokio mūsų elgesio priežastys? O gal visgi reiktų būti atviriems – dažniausiai mes paprasčiausiai tingime?

Su žiburiu nerastume žmogaus, kuris bent retkarčiais nėra atidėliojęs darbų. Dažnam pažįstamas jausmas: reikia ką itin svarbaus atlikti, o žiūrėk, kaip tyčia, maga lentyną sutvarkyti, įrankius surūšiuoti, kavos išsivirti, draugui paskambinti. Nes imtis užduoties nedelsiant galbūt reiškia, kad išgyvensime ne itin malonius jausmus. Taip bent jau įsivaizduojame. O tokiai būsenai nesame itin pakantūs. Sunkiai galime ištverti nuobodulį ir frustraciją, kuri yra dažno darbo sudedamoji dalis. Tad jei numanome – sąmoningai ar ne – kad šių jausmų iškils atliekant užduotis, mes jų imame vengti. Bent trumpam atidedame susierzinimo, įtampos ar nerimo jausmus darydami kažką malonaus. Bėda ta, kad malonumo kreivę ilgainiui perimantis nerimas šauna stipriai aukštyn, o kartais taip aukštai, kad gali užvaldyti ir psichologiškai paralyžiuoti.

O tinginystė vis dėl to įdomus fenomenas, nes negalėčiau apibūdinti jos labai paprastai. Dažnai už jos gali slypėti priežastys kaip nepakankamas savęs vertinimas, mentalinis problemų padidinimas, o vidinių ar išorinių išteklių problemoms įveikti ar uždaviniams išspręsti – sumažinimas. Dažnai atidėliojimas glaudžiai susijęs su didžiuliu nerimu, vidiniais konfliktais.

Nemažai žmonių rastų paaiškinimą, kodėl atidėlioja vieną ar kitą darbą. Dažnas net yra įsitikinęs, kad jis tikrai labai nori padaryti, bet va dabar trukdo jam kokia nors nenumatyta aplinkybė, įveikęs šią kliūtį tai jau tikrai imsis darbo. Bet vėl nesiima… Kitaip sakant, jam atrodo, kad čia kaltos išorinės aplinkybės. Kaip yra iš tiesų – turbūt greičiau asmeninės savybės?

Iš tiesų, sutinku nemažai žmonių savo praktikoje, kurie su smulkmenomis galėtų apibūdinti, kodėl jų kelyje kalti šeimos nariai, darbdaviai ar kaimynai. Tačiau psichologai Sapadin ir Maguire teigia, kad dažniausia atidėliojimo priežastis vis dėl to yra asmeniniai vidiniai konfliktai. Ir tomis kovomis remdamiesi, jie įvardina šešis atidėliotojų tipus:

Perfekcionistas – tai žmogus, kuris vengia pradėti ar pabaigti prisiimtą darbą, nes visa tai nebus idealu ir tobula, tad jų įsitikinimu sumenks jų statusas kitų žmonių akyse. Šios gėdos verčiau jau vengti atidėliojant užduotį kaip įmanoma ilgiau.

Svajotojas mėgsta ramų gyvenimą ir vengia iššūkių. Jis gali turėti begales didžiulių idėjų, tačiau joms įgyvendinti pritrūksta energijos. Tad saugiausia – vėl sugrįžti į svajų pasaulį taip ir nesiimant darbų.

Rūpintojėlis – jo mintyse skambantis „o jeigu“ toks katastrofiškas, kad verčiau jau vengti rizikos ar pokyčių. Dažnai tokio žmogaus savivertė tokia žema, kad sunku padaryti bet kokius sprendimus ar tuo labiau imtis veiklos.

Gynybiškasis – nors viduje jis nori sakyti „ne“ kitų žmonių prašymams ar reikalavimams, tačiau realybėje jis nusileidžia, nuolankiai sutinka atlikti užduotis, tačiau vengia iki galo prisiimti atsakomybės ir nuolat atidėlioja, bent taip išreikšdamas paslėptą pyktį.

Krizių kūrėjas – tai dažnas studentas, kuris teigia, kad negali savęs priversti motyvuoti ir mokytis iki tos akimirkos, kai egzaminai jau ant nosies, arba darbuotojas laukiantis paskutinių minučių, kol produktą reiks priduoti klientui. Tokie žmonės paprastai turi žemą nuobodulio slenkstį – greitai pradeda nuobodžiauti, o adrenalino dozė – juk tokia gyvinanti ir motyvuojanti. Jie sako, kad tas adrenalinas – jų darbo kokybės ir greičio garantas. Vis dėlto, tokie žmonės gali pražiopsoti daugiau ir svarbesnių galimybių, be to, sunku įrodyti, kad jų darbo kokybė tokiomis sąlygomis yra pati geriausia – sunku įrodyti, jei jie nėra išbandę ir kitokio darbo stiliaus.

Persistengėlis – prisiimantis begalę projektų, tačiau negebantis nusibrėžti prioritetų. Laiko tad jie gerai nevaldo, telkiasi į nereikšmingas detales. Tarkim, vietoj to, kad jis imtųsi svarbiausių organizuojamo renginio darbų, praleidžia marias laiko dailindamas skelbimą.

O gal čia kažkas mums įgimto, kad tiek daug žmonių atidėlioja?

Kas mumyse yra tikrai įgimto – tai siekis pusiausvyros. Jei labai apibendrintume, tai mūsų kūnas veikia kaip svarstyklės – mums reikia ir gerai padirbėti, ir pailsėti. Mums naudinga patirti adrenalino ir pozityvaus streso įveikiant kliūtis, sprendžiant uždavinius, intensyviai atliekant smegenų darbą. Galiausiai, mums patinka gerai nuvargti. Paklauskite padavėjo, kuri diena jam priimtinesnė: ta, kai jis be perstojo aptarnavo klientus, ar ta, kai jam reikėjo brūžinti kampą lūkuriuojant ir žvalgantis į regis sustojusias laikrodžio rodykles. Viena vertus, galbūt žmonės neturi pakankamai juos įtraukiančių veiklų, kai jie pamiršta laiką ir erdvę, jie neišsikelia jų jėgas atitinkinančių iššūkių. Iš to, kaip feisbuke dažnas ofiso klerkas dūsauja apie pirmadienio kančias ar galiausiai atsivilkusį penktadienį tampa aišku, kad greičiau jau ne perdegimo sindromu šis darbuotojas susirgs, tačiau surūdys iš nuobodulio. Tačiau lygiai taip pat mums reikia ir poilsio – kai mūsų kūnas ilsisi, o smegenys užsiima kita veikla nei įprasta. Kai mes visą dieną sėdime prie rašomojo stalo tikėdamiesi, kad smegenys galės dirbti be atvangos, mes apgaudinėjame patys save. Ir smegenys nejučia ‚paprašo poilsio‘ – žiūrėk, mes jau ieškome naujos dainos youtube kanale, kikename žiūrėdami kačiukių ar kūdikių nuotraukas arba įsijungiame žinias, kurios gal ir nelabai domina, tačiau tai jau ‚šioks toks‘ poilsis. Žmonės, kurie įpranta mainyti veiklas, rūpintis savimi, žinao, kas jiems padeda atsipalaiduoti yra linkę atidėlioti rečiau. Mes negalime būti visada ‚kariais‘ – mums būtinai reikia „perjungti“ savo sistemas.

Kitas variantas – gal tai šiuolaikinio žmogaus bruožas, kai vis mažiau norime daryti tai, ką „reikia“, o ne ką „norime“?

Taip, jau yra sakoma, kad darbdaviams naująsias kartas, kaip antai z karta, motyvuoti su „reikia“ sunku, nė pinigai nėra pakankamas akstinas. Jiems svarbu įtraukti savo kūrybiškumą ir problemų sprendimą, šiai kartai veikla privalo būti jaudinanti. Jie dažnai savęs ar darbdavio klausia „o kokia to prasmė?“.
Nejučia ir kitų kartų atstovai nuplaukia šia linkme, nes tiek daug aplinkoje dirgiklių, stimuliuojančių detalių, ir jei darbo prasmės nejaučiame, jei jis mūsų neįtraukia, ‚reikia‘ tampa vis tylesnis ir silpnesnis, o noriu – spalvingas ir viliojantis.

Gal ir nieko, jei galų gale žmogus darbą padaro, bėda, kai visi terminai baigiasi, o darbai lieka nepadaryti. Ir kuo arčiau tas terminas, tuo labiau suparalyžiuotas žmogus jaučiasi. O kur dar kaltės jausmas, stresas, prastesnė sveikata dėl streso…

Dažnai girdžiu klientus sakant – tiesiogiai arba kaip analogiją: „Praveriu duris, pamatau kokios indų rietuvės virtuvėje, ir uždarau jas“. Taip, milžiniškas darbo kiekis mus veikia it paralyžius, nes mums atrodo, kad kalnas yra neįveikiamas. Nes smilkiniuose tvinksi pavojus mūsų savęs vertei. Tačiau kartais galime sau padėti. Pirmiausiai pripažindami, kad situacija yra tokia kokia yra. Antra, galime savęs klausti, kokį mažiausią žingsnelį galiu žengti, kad galėčiau pradėti veikti. Buitiškai tariant – jei išplausiu tik įrankius, regis, viskas pasistūmės bent per nago juodymą. Švaros pojūtis ar atlikto darbo rezultatas suveiks kaip atlygis ir išskirs motyvuojantį hormoną dopaminą, tad ilgai netrukus ir nepastebėsime, kaip įsitrauksime pilnai, kad pats darbas tetruks viso labo tik pusvalandį ar penkiolika minučių. Net jei tai truks ir visą dieną – vis dėl to energiją ne švaistysime trukdančioms mintims, o ją naudosime pagal paskirtį - veiklai.

Mes daug išleidžiame mums brangios vidinės energijos vėjais. Kaip kareiviai einame gyvenimo keliu ir nuolat kovojame, mosuojamės sparnais it malūnais. Pykstame jei ne ant savęs, tai ant kitų dėl susiklosčiusių aplinkybių. O mūsų emocijos itin tampriai susijusios su kūno pojūčiais. Emocija-mentalinis įvykis, kalbantis per mūsų kūną. Tad gausybė neigiamų minčių ir iš to kylančios stipriosios nemalonios emocijos pareikalauja nemažai fizinės energijos. Jei visą dieną vaikštau įsitempęs, nė pats jo nepajusdamas, tai kurgi jos liks jos svarbioms veikloms.

Psichologas Elis, atliepdamas Epikteto ir Šekspyro mintis, teigia, kad į įvykį galime reaguoti skirtingai: galime manyti esantys aukos arba galime bent iš dalies pakeisti situaciją. Tačiau dažnai liekame meistrais, gebančiais save trikdyti ir kankinti įsivaizduojamais sutirštintais, realybės nebūtinai atitinkančiais scenarijais. Tad vienintelis skirtumas – yra mūsų mintys, kurios jau lemia, kaip mes jausimės ir kokį elgesį rinksimės. Tad mąstymas ‚aš neįveiksiu‘, ‚čia jau ne mano nosiai‘, ‚ką žmonės pagalvos‘, mums kelia nerimą, mes prarandame viltį suvaldyti situaciją, kyla neigiamas stresas, kuris parengia kūną bėgti arba kautis. O tai laikinos, tačiau daug energijos pareikalajančios būsenos. Jos reikalingos išgyvenimui, bet ne kūrybai ir prasmingam darbui. Kūrybai ar kokybiškam kritiniam mąstymui reikalingos kitos emocijos – žingeidumas, susidomėjimas, nuostaba, ir tt. Tad kokias mintimis mes renkamės, priklauso nuo mūsų. Arba sakau sau „aš nevykėlis“, arba „aš ne viską dar žinau ar galiu, bet aš pamėginsiu kliūtis įveikti kaip galima geriau“.

Ar labai dažnai pasikartojantį tokį elgesį būtų galima sieti su savireguliacijos įgūdžių stoka?

Taip, vidiniai psichologiniai barjerai yra didelė kliūtis efektyviam darbui ir dažna atidėliojimo priežastis, tačiau savireguliacijos įgūdžiai irgi svarbūs ir juos galima ugdyti. Emocinį intelektą jo pradininkas D. Golemanas apibūdina ne tik kaip mokėjimą jausti empatiją, bet ir kaip gebėjimus save motyvuoti, siekti tikslų atkakliai nepaisant frustracijos, sugebėti atidėti atlygį, reguliuoti emocijas bei kontroliuoti impulsus. Jei prisimenate itin garsų W. Mischelio 1960-70m. zefyrų eksperimentą, kuriame vaikai vieni kambaryje prieš lėkštę su saldėsiu turėjo pasirinkimą: suvalgyti vieną zefyrą nedelsiant arba išlaukti tyrėjo, kol šis sugrįš ir tada gauti du zefyrus. Nekantriausi neištverdavo, ir saldumynas greitai atsidurdavo burnoje. Įdomiausia, kad ilgalaikiai tyrimai parodė, jog tie, kurie gebėdavo atlygį atidėti, tyrėjo išlaukti ir užsitarnauti du zefyrus, gyvenime pasiekė kur kas daugiau nei tie, kurie pasidavė greitam malonumui. Savo ištvermę ugdyti galima ir verta – kartais mums reikia mintis nukreipti nuo viliojančių malonumų, sumažinti jų patrauklumą, kaip kad darydavo vaikai, kartais įkalbėti save į zefyrą nežiūrėti. Ištvermė – vėl į madą ateinanti psichologinė savybė, kurią tyrinėjo ir psichologė A. Duckworth, pastebėjau, kad jos knyga išversta ir į lietuvių kalbą.

Skaičiau apie tokį tyrimą: eksperimento dalyviai matė du apskritimus, vienas kurių vaizdavo dabartinį „aš“, o kitas – būsimąjį, ir turėjo pasirinkti, kiek šie apskritimai persidengs. Vieni žmonės juos vaizdavo gana toli vieną nuo kito, kiti – praktiškai perdengiančius vienas kitą. Tų žmonių, kurie dabartinį ir būsimąjį „aš“ matė persidengusius, savęs suvokimas buvo labiau vientisas, ir jie buvo mažiau linkę atidėlioti darbus. Ar galėtum pabandyti paaiškinti, kaip susijęs vientisas savęs suvokimas dabartyje ir ateityje su norėjimu, gebėjimu padaryti darbus laiku?

Savivertė bei nuostata, „aš galiu, aš gebu“ yra svarbūs imantis veiklos. Jei idealusis aš, tas kurio link aš keliauju, yra labai nutolęs, sunkiai pasiekiamas, iki jo artėti reikia labai daug energijos bei vidinių išteklių. Jei žmogus nėra įsivardinęs tų mažų realistiškų žingsnelių savo tikslo link, jam tai gali pasirodyti neįveikiamas horizontas. Iš tiesų, kai kurie psichologai užuot kalbėję apie savęs norą nuolat tobulinti iki begalybės keičia jau kita nuostata. „Pradėkime nuo savęs priėmimo“, sako kai kurie. Jei aš galiu priimti save pilnai, toks koks esu, nereiškia, kad aš nenorėsiu keistis, mokytis, augti. Bet mano pagrindas bus tvirtas ir stabilus, grįstas nuostata „iš esmės esu geras ir pakankamas, galiu daryti klaidas, nes esu žmogus“. O jei aš nuolat laikausi ant klibančio būsimojo, galimojo aš, išgyvename labai daug įtampos ir prarandame brangios energijos. Įsivaizduokite, jei imsiuosi veiklos ir ji nepavyks, mano tobulajam aš – galas. Tad verčiau jau atidėliosiu ir idealaus ateities vaizdo negadinsiu.

Ar yra prasmės skirstyti sąmoningą darbų atidėliojimą nuo nesąmoningo? Kuris pavojingesnis?

Nesąmoningas darbų atidėliojimas vėlgi gali pavogti daug mūsų energijos mums patiems to nejaučiant. Kai kada klientai skundžiasi, kad jie yra visiškai išsekę, nors regis „nieko doro per dieną nenuveikė, tik filmus žiūrinėjo ir tvarkinėjosi“. O nerimas tuo metu šeimininkavo ir siurbė energijos likučius. Jei sąmoningai atidėlioji darbus, greičiausiai jau pradėjai atpažinti savo energijos lygius dienos eigoje, tinkamas ar netinkamas aplinkybes, planuoji, kur kreiptis pagalbos. Be to, čia jau sąmoningai gali keisti prioritetus, savo motyvuoti, imtis darbo bent trumpam laikui.

Kita vertus, jei atidėliojimas yra sąmoningas ir pripažintas kaip svarbi proceso dalis, jis gali būti naudingas. Pvz. kūrybininkams ar net ir mokslininkams labai reikia taip vadinamo inkubacinio laiko. Idėjoms, problemos, uždaviniams subręsti reikia laiko. Todėl versdami save atrasti sprendimą čia pat ir dabar, gali būti neproduktyvu. Juk žinome, kad daug gerų idėjų, atradimų iškilo ne tada, kai išradėjai ir genijai intensyviai buvo įnikę į procesą (nors įdirbis labai svarbus!), bet kai snausdavo, vaikščiodavo gamtoje, o šiais laikais dar ir maudosi duše ar bėgioja krosą. Dirbu su kai kuriais kūrybininkais, ir jie įvardindami tą svarbų laiką kaip dalį kūrybinio darbo, tapo produktyvesniais, nes nebekovoja vidinių kovų tokių kaip: „aš būtinai privalau sprendimą tučtuojau“ arba „jaučiu kaltę, kad negaliu išspręsti užduoties, todėl sėdėsiu čia tol, kol supelysiu, bet žūtbūt išspręsiu“. Kitą rytą, įmanoma, jie tą pačią problemą išspręstų greičiau ir su mažiau pastangų, nes leido smegenims pagaminti reikiamas jungtis.

Kokie būdai sau padėti mažiau atidėlioti darbus? Tiesiog pradėti daryti? One little step?

Markas Tvenas sakydavo – jei tavo darbas yra suvalgyti varlę, tai geriausia tai padaryti pirmiausia ryte. O jei tavo darbas suvalgyti dvi varles, pradėti geriausia nuo didesnės. Jei turi atlikti kokį darbą, padaryk jį iš karto. Antraip jis tau kaip kardas kabos virš galvos ir sąmoningai ar nesąmoningai neduos ramybės. Kiti specialistai pataria pradėti daryti reikiamą veiklą bent dvi minutes. Pavyzdžiui, reikia parašyti straipsnį, todėl galiu save pakviesti save rašyti tik dvi minutes ir rezultatas neprivalo būti tobulas. Dvi minutės – kas gi čia tokio, kaip mat įveiksiu! O žiūrėk, įsijautus jau preina ir visa dešimtis, jau ir pusvalandis. Mes tiesiog įėjome į taip vadinamąją srauto būseną ir tada jau motyvuoja pati užduotis. Psichologas Drydenas sako, kad pirmiausia žmogus turi suvokti, kad jis tai daro – atidėlioja. Pripažinti ne visada yra lengvas žingsnis, nes kartais manome, kad veikiame, juk atliekame begalę ne tokių reikalingų veiklų veiklelių. Vis dėlto, mes iš tikrųjų vengiame griebti pačiam didžiausiam ir svarbiausiam darbui už ragų. Gal bijome nesėkmės, o gal net ir sėkmės ir ją sekančios daugiau atsakomybės. Klauskite, kokie svarbiausi mūsų tikslai. Jei jie aiškūs – parengti ataskaitą, parašyti naują projektą, susitikti su nauju klientu, tereikės aiškesnio planelio jiems įgyvendinti. Bet jei planas labai netikslus, jei jis platus ir neigimai suformuluotas – net ir pavyzdžiui ‚nuo šiol daugiau nebeatidėliosiu‘, tai nepadės savęs motyvuoti, nes toks tikslas sunkiai pamatuojamas ir neapibrėžtas. Galiausiai, turime pakviesti save įsipareigoti atlikti užsibrėžtus uždavinius. Frustraciją ir nuobodulys – proceso dalis, kaip galiu padėti sau tai įveikti? Dirbti trumpiau? Daryti daugiau produktyvių pertraukų? Mažinti darbą į įveikiamus žingsnius? Ir t.t.

Gal verta susikurti kokias nors taisykles, save motyvuoti ar pan.?

Iš tikrųjų, motyvacijos būdų gali būti daugybė. Svarbiausia atrasti tai, kas motyvuoja jus pačius. Vienus motyvuos išorinis atlygis – kino seansas ar masažas, mėgstamų ledų porcija, o kitiems taip patiks ta veikla ir gautas rezultatas, kad šis emocinis pasitenkinimas ir bus pats didžiausias atlygis. Vis dėlto, kai kurie psichologai pataria, kad greitai mes galime tapti priklausomi nuo išorinių motyvatorių, taip kaip mokykloje dažnas mokosi dėl gerų pažymių, o ne dėl to, kad trokšta pažinti pasaulį. Kabančios morkos prieš akis gali laikinai duoti energijos, tačiau ilgainiui mes priprasime, darbo kokybė nukentės, nes mes itin norėsime kuo greičiau gauti atlygį. Tad geriausia įprasminti savo veiklas, priminti, kodėl jas atliekame: galbūt prisidedame prie didesnio gėrio kūrimo, norime padėti visuomenei, ir tt. Ar jautėtės kada taip, kad regis dirbant darbą išnyko laikas ir erdvė? Kas tai buvo per veikla? Kaip galėtumėte save pakviesti įeiti į panašią būseną, kuri yra didžiausias vidinės motyvacijos rodiklis.

Šiuo metu feisbuke plinta šiai temai gerai tinkantis vaizdelis, kuriame Mikė Pūkuotukas sako: „Rytojaus nėra. Aš tikrinau. Atsibundi – ir vėl šiandiena“. Visai geras visų atidėliotojų moto, ar ne?

Pūkuotukas – gal ir atrodo naivus personažas, tačiau jo išmintis – klasikinė, giliai užgriebianti. Šis posakis – tai ne tik meškiuko filosofija, bet ir dabar plačiai paplitusios dėmesingu įsisąmoninimu vadinamos technikos ar pasaulėžiūros atstovų ir praktikuotojų kasdienybė. Jie kviečia pažinti ir domėtis tuo, kas vyksta čia ir dabar užuot nuolat nerimavę dėl praeities klaidų ar ateities nežinomybės. Neprivalome būti dėmesingi nuolat, tačiau galime pamėginti įsisąmoninti bent jau kai kurias savo kasdienines veiklas, ypač tas, kurias gali teikti paprastą malonumą. Dažnai dėl skubėjimo jas praleidžiame, o mūsų organizmo pusiausvyra atstatyti tai būtų labai pravartu. Šiandieną mes galime pajusti pilnai ir sąmoningai, mėgaudamiesi tuo ką atliekame. Ir atliekame sąmoningai užuot tris darbus dirbę iškart, bet prastai. Atsiminkite, kad atidėliotajai toli gražu ne atsipalaidavęs Mikė Pūkuotukas. Jie nejaučia ramybės, net ir atlikdami malonumą teikiančias, tačiau nepirmaeiles veiklas. Jie išgyvena vidinę įtampą ir sunkumą. Nes juk žino ar nujaučia, kad tai kas turėtų būti atlikta, turės būti atlikta. Tik laiko mažta, vidinių išteklių taip pat. Tai sunki būsena, pareikalaujanti be galo daug energijos, kurios mums per dieną gauname ribotai. Užuot nerimavę dėl rytojaus ir pakviesdami save atlikti tai, kas yra svarbiausia šiandieną, galime sutaupyti be galo daug energijos.