• Rug 20, 2015

Nors mintis apie meną, kaip gydomąją priemonę, yra sena kaip žmonija, tačiau meno terapeuto specialybė yra ganėtinai nauja, – sako Anglijoje su psichinės sveikatos problemų turinčiais žmonėmis dirbanti meno psichoterapeutė Evelina Savickaitė. Su ja kalbamės apie tai, kas yra meno terapija, ką ji gali duoti žmogui. Taip pat apie tai, kaip atskirti profesionalią meno terapiją nuo diletantiškos. 

Ar galėtumėte trumpai nusakyti, kas yra meno terapija, kuo skiriasi nuo kito gydymo, ką tai duoda žmogui?

Menas kaip gydomoji priemonė instinktyviai taikomas jau nuo senų senovės. Rašantys specialistai sako, kad menas yra sena kaip žmonija, bet pati meno terapijos specialybė yra nauja, išsivysčiusi panašiu metu (prieš maždaug 70 metų) tiek Amerikoje, tiek Anglijoje. Kai Didžiojoje Britanijoje viena ligoninė įsileido menininką Adrianą Hilą dirbti su pacientais atviroje studijoje, kur šie galėjo piešti ir tapyti, įvykis laikomas šios šalies oficialiu meno tearapijos pradžia, tačiau panašiai mąstančiųjų būta ir daugiau. Jau iki tol kai kuriose ligoninėse pasitaikė itin supratingų gydytojų, leidusių tapyti ar piešti tiems, kurie to norėjo ar net gyvybiškai to reikėjo. Pavyzdžiui, Richardas Daddas, žinomas karalienės Viktorijos laikų menininkas, deja, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs psichiatrinėse ligoninėse, nykiame kambarėlyje tapė sudėtingiausius darbus, diktuojamus jo lakios painios vaizduotės, ir sunku pasakyti, koks būtų jo likimas, jei bent taip nebūtų galėjęs savęs išreikšti. 

Šių laikų meno terapija, trumpai tariant, yra bendras darbas tarp kliento, terapeuto ir meno kūrinio. Tuo ji ir skiriasi nuo šnekamosios terapijos – trikampiniame santykyje atsiranda naujas elementas – kūrinys, gimęs iš išpieštų ištapytų vidinių procesų ir konfliktų. Yra žmonių, ypač vaikų, kurie nežino, kaip per kalbą išreikšti tai, kas vyksta jų galvoje ar kūne, trūksta žodžių jausmams ir patirtims apibūdinti, tačiau kur kas lengviau tai geba padaryti pasitelkiant vaizdo priemones – dažus, molį, fotografijas. Be to, kadangi toks bendravimas nėra tiesioginis pokalbis, jis pradžioje ne toks intensyvus, gąsdinantis, todėl gali žmogus jaustis saugiau, kurdamas meno kūrinį, jis turi galimybę atsitraukti, pabūti su savimi, su tuo, kas vyksta jo viduje, į savo išgyvenimus pažvelgti iš atstumo.

Meno terapijos išraiškų gali būti labai įvairių, priklausomai nuo to, kokios priemonės pasitelkiamos bendram darbui (fotografija, dailė ir t. t), be to, kokioms meno terapijos mokyklų idėjoms pritaria patys terapeutai. Nors, kaip ir psichologijoje, tų mokyklų daugėja, meno psichoterapija vis dar dažnai siejama su psichoanalize, kurioje svarbūs giluminiai procesai, vykstantys pasąmonėje, gynybinių mechanizmų atpažinimas. Psichoterapijos metu pamažu įsisąmoninanami neišreikšti jausmai. Menas dažnai padeda gynybinius mechanizmus apeiti, tad tai gali būti vienas iš trumpesnių kelių į žmogaus pasąmonę. Tokie meno terapeutai daugiausia remiasi C. G. Jungo, Z. Froido psichoterapijos mokyklomis. Tačiau jau atsiranda ir į asmenį orientuota, humanistinė, į sprendimus orientuota, egzistencinė arba dėmesingu įsisąmoninimu grįsta meno terapija. Kai kurie meno terapeutai gali bandyti interpretuoti meno kūrinius, kiti leidžia patiems klientams būti kūrinio vedliais, dar kiti teigia, kad pats meninio kūrinio atlikimas gali būti gydantis. Bet kuriuo atveju svarbu, kad kūrybinio proceso metu būtų sukurta saugi atmosfera, kur žmogus galėtų ieškoti savo vidinių procesų, išteklių, suvoktų, kas vyksta su juo.

Visos meno terapijos yra svarbios, nes jų metu veikia ne tik mąstymas, yra įjungiamas ir kūnas. Mes patys labai dažnai kreipiame dėmesį vien į tai, ką mąstome, daugiausia dirba mūsų galva. Mene yra sujungiami visi trys elementai – kūnas, protas, nes analizuodamas jausmus įjungiamos kognityvinės galias bei sielos, dvasinis elementas. Šv. Pranciškus sako, kad jei žmogus kažką kuria vien rankomis, jis yra darbininkas. Tas, kuris kuria rankomis ir galva, yra meistras, o kuris įjungia ir galvą, ir rankas, ir sielą – yra menininkas. Meno terapijoje siekiama sujungti visus tris elementus, nes jie yra vienodai svarbūs ir dažnai pamirštami, ieškoma asmenybės vientisumo. Šnekamosios terapijos procese daugiausia vartojama kalba. Kūnas pajungiamas retai, nebent būtų naudojami relaksacijos metodai arba kaip kogintyvinės – elgesio terapijos metu skatinama atpažinti pojūčius kūne. O juk žinome iš elementariausių pavyzdžių, kaip protas ir kūnas itin susiję, pvz., esant panikos priepuoliams, trūksta kvapo, įsitempia visas kūnas, esant nerimui, spaudžia krūtinę ir t. t.

Ar skiriasi meno terapijos taikymas žmogui, kuris kuria meną intuityviu būdu, nėra niekur specialiai mokęsis meno nuo meno terapijos taikymo meno profesionalui? Ar apskritai įmanomas darbas su profesionaliu menininku?

Meno terapeutai kartais sako, kad sunkiausia dirbti su tais, kurie nori, kad jų meno kūrinys būtų gražus. Dažnai jie turi jau aiškias, jiems patogias išmoktas technikas, nepasitenkina rezultatu, pernelyg susikaupia ties estetiniu aspektu, o tai gali trukdyti procesui, nes meno terapijoje kūrybos galutinis rezultatas neturi būti gražus. Taip jie gali praleisti svarbius vidinius procesus, kurie yra terapijos esmė. Tokiais atvejais kartais meno terapeutai siūlo piešti su nedominuojančia ranka, nes tada žmogus nebeturi tokių aiškių technikų, už kurių galėtų pasislėpti. Dešiniarankis, piešdamas kaire ranka, vėl tampa mažu vaiku, kuris pradeda savo pasaulį pažinti ir ieškoti.

Kai kurie baimingai savo kalbą pradeda sakiniu: „ Aš nemoku piešti. Paskutinį kartą piešiau, kai dar mokiausi mokykloje ar lankiau darželį.“ Tačiau vėliau jie atsiveria vidiniams ieškojimams per spalvas, tekstūras, pojūčius. Jiems tai yra naujas, neišbandytas pasaulis, prie kurio durų jie palieka savo kaukes, ir kartais žaisimingai tyrinėja aplinką ir save. Toks žmogus yra paslankesnis, jis neturi jokių jam žinomų technikų, su tokiu žmogumi lengviau dirbti. Juk tai, kad savo kūrinyje žmogus privelia daug netvarkos, terlioja, lieja dažus, „teršia“ – tai yra jo ieškojimo būdai, kurie yra sveiki ir sveikintini. Juk tai gali būti jo liūdesio ar pykčio išraiška, ir geriau, kai ji lieka ant lapo popieriaus nei galvoje. Per tokius ieškojimus kuriamas tikrasis santykis su savimi.

Ar klientui yra duodamos kokios užduotys – meno būdu atlikti kokią nors temą ar kas nors panašaus, ar viskas vyksta kaip nors kitaip?

Vėlgi, kiek yra meno terapeutų, tiek yra ir būdų dirbti. Vieni specialistai duoda klientui baltą lapą, esą taip iš kliento išeina viskas, kas yra jo mintyse, jausmuose, taip dirbama per intuiciją, per laisvas asociacijas. Klientas yra vedantysis. Ypač tuo kliaujasi psichodinaminės mokyklos pasekėjai, nes meno psichoterapeutas nesiekia nieko primesti, jie tiesiog būna su klientu drauge, leidžia jam kurti taip, kaip jam atrodo tinkama, kas ateina iš pasąmonės. Interpretacija vyksta paskui, galbūt drauge, galbūt tik pats klientas yra kūrinio analitikas. Gali būti, kad klientas pradės nuo primityvaus piešimo – suraitys kokią gėlę ar medį, bet visai įmanoma, kad ilgainiui, pajutęs, kad gali eksperimentuoti su dar neišbandytomis, gal net anksčiau nežinomomis, meno priemonėmis, pradės lieti vidinius jausmus. Tačiau ne visiems pavyksta būti atviriems savo išgyvenimams iš karto. Kai kuriems reikia net kelių mėnesių ar kelerių metų užsiėmimų, kad galėtų atsiverti ir eiti giliau į save, nes žmonės dažnai apsistato sienomis, bijo pažvelgti į save, nes galbūt neaišku, ką šešėliai, išėję į šviesą, pridarys. Tačiau gali pasitaikyti ir taip, kad per patį pirmą užsiėmimą žmogus pajutęs, kad gali save išreikšti, giliai įkvėps, pradės tapyti teptuku, kai teptukas nebegalės išreikšti to, kas slypi jo viduje, mes jį į šoną ir pirštais toliau teplios lapą popieriaus, kol galiausiai atsikvėps prieš kūrinį it prieš ką tik užgimusį organizmą.

Kiti meno terapeutai gali parinkti temą, kad galėtų kažkaip įtraukti žmogų, nes kartais žmonės matydami švarų baltą lapą pabūgsta, užsiblokuoja. „Nuo ko pradėti?“–  nuogąstauja jie, pieštuką pastaruoju metu naudoję tik pirkinių sąrašui užsirašyti. Galbūt tuomet siūloma nupiešti, kaip klientas įsivaizduoja save, menamą savo portretą, gyvenimo liniją, galbūt saugią vietą, ar išreikšti save naudojant metų laikų elementus. Ir tai gali būti pradinė atspirtis bendram darbui.

Psichoanalitikas Vinikotas, dirbęs su vaikais, norėdamas juos prakalbinti, naudojo paišalionės žaidimą, gerai pažįstamą kiekvienam, kuris kalbėdamas telefonu šalia savęs turi tušinuką ir popieriaus skiautę ir nė nepastebi, kaip ją primargina nuo krašto iki krašto. Jis papaišaliodavo ant lapo linijų, kurias paprašdyavo vaikų pratęsti ar išplėsti, pridėti daugiau spalvų. Ne vienas meno terapeutas taip padeda savo klientui „prakalbėti“ vizualiu būdu.

Ar kai žmogus laisvėja jo piešimas labiau krypsta į abstrakciją?

Laisvėdamas žmogus tampa pastabesnis savo vidiniams procesams ir drąsesnis įgyvendinti tai pasitelkdamas meno priemonių įvairovę. Jei jo galvoje verda abstrakcijos – tamsios tekstūros, painūs apskritimai, jis kviečiamas tą įkūnyti lapo popieriuje. Tačiau gali būti, kad jo viduje slypi aiškūs, konkretūs portretai, siurrealistinio turinio vaizdiniai. Gali būti ir taip, kad žmogus pradeda dirbti nuo abstrakcijų, tačiau ilgainiui visa tai persimaino į kažką konkretaus, jis arba pats atpažįsta tam tikrus simbolius, arba palydėtas terapeuto klausimų ar pastebėjimų, atranda svarbius sau atsakymus.

Ar galima manyti, kad žmogus, tokiu būdu keliaudamas, atranda savo individualų braižą?

Manau, kad žmogus per meną išgyvena ir konstruoja savo vidinę kelionę, o ji gali būti visokia: atsikartojanti ar besimainanti, lėta ir skausminga, dinamiška ir impulsyvi. Vienas žmogus galbūt vis sugrįš prie tų pačių jam rūpimų temų, kitas ieškos savęs tai vienoje, tai kitoje vidinio pasaulio šalyje. Galbūt galų gale jis atranda būdų, kurie jam tinkamiausi išreikšti save. Vienas tai gali daryti eksperimentuodamas su pieštukais, ir jam valandų valandas dailinti miniatiūras yra jo kelias, kitas atras, kad labiausiai save gali išreikšti liedamas akvarelę, tapydamas akriliniais ar aliejiniais dažais, o gal minkydamas molį. Galbūt tokie yra jo vidinės kelionės batai.

Vyksta vidinė kelionė per meninį procesą. Tačiau ar tos kelionės metu yra ir tam tikrų etapų reflektavimas su specialistu, bandymas įvardyti tam tikrus dalykus?

Standartinės struktūros terapijoje tam tikras laikas skiriamas kurti meną ir tam tikras laikas aptarti kūrinį su specialistu. Dažnai žmonės galvoja, kad meno terapeutai tik užmetę akį į piešinį, gali atspėti, kas ten vaizduojama, kas ką reiškia, diagnozuoti. Tai panašu į tai, kai žmonės sako psichologams, kad šie iškart geba kiaurai įmatyti žmonių mintis ir jausmus. Dažniausiai terapeutas tą kelionę peržiūri drauge su klientu: klausia apie piešinio turinį arba atlikimo procesą, priemonių pasirinkimą, sunkumus ir atradimus. Kartais žmogus kai kurių dalykų pats nepastebi, o terapeutas, paklausdamas labiau nei teigdamas, padeda žmogui atpažinti tam tikrus jausmus ir išgyvenimus.

, Kokių apskritai būna meno terapijų? Ar skirtingais atvejais taikoma skirtinga meno šaka?

Juokaujama, kad kiek yra menininkų, tiek yra meno terapijų, dėl to, kad yra galybė išraiškos būdų: piešimas arba skulptūra, fotografija, ir vaizdo, animacijos kūrimas, žaidimų ir smėlio, judesio, dramos terapija. Kai kurie meno terapeutai turi jiems labiau pažįstamą sritį, kurioje turi daugiau patirties: gal piešimas ir skulptūra, kitiems – fotografija ar žaidimas su smėliu. Kai klientas siekia eksperimentuoti, ieško įvairesnių priemonių išreikšti save, meno terapeutas gali parodyti, kaip naudoti vienas ar kitas priemones. Bent jau Anglijoje dažniausiai meno terapeutai yra pabaigę bakalauro meno studijas (nedaug yra tokių, kurių pirminis išsilavinimas būtų psichologija), o meno terapiją renkasi kaip magistro studijas.

Per sunkiai valdomą priemonę klientas gali dar kartą išgyventi ir labiau įsisąmoninti tuos sunkius jausmus, kurių pats ne visada supranta?

Kai žmogus pradeda užčiuopti vidinius išgyvenimus, jis kartais galbūt net rinksis tas priemones, kurios gali būti net jam pačiam nemalonios. Pasak vienos meno terapeutės autorės, vienai moteriai iš pradžių buvo šlykštu net matyti piešimą pirštais, ji galvojo, kad to tikrai nebandys. Tačiau kartais kartu su pasišlykštėjimu yra ir trauka. Tačiau, kai terapeutui pasiūlius išbandyti, ji išdrįso, terapijoje tai buvo didžiulis posūkis, paaiškėjo, kad jai ypač reikėjo piešimo. Kartais atstūmime gali būti intuityvus potraukis būtent tai priemonei. Tuomet žmogui reikia pasiūlyti tiesiog pažaisti su ta priemone, kad jis nesijaustų įpareigotas, kad turi kažką sukurti. Sykiais imi pastelines kreideles, lengvas, pūkines, o kartais labiau tinka aliejiniai dažai, kurie yra sunkiai valdomi, keliantys daug nešvaros, netvarkos, tačiau svarbūs išreikšti kokius nors sunkesnius, klampiai besivelkančius jausmus. Dirbant jais tas klampumas, nešvara tarsi išeina iš žmogaus vidaus ir atsiduria ant popieriaus lapo, viduje esantis chaosas atsiduria prieš jį patį. Jis tampa labiau matomas, konkretus, apčiuopiamas, labiau valdomas. Jį galima atidėti, taip pat sunaikinti, sudeginti. Sunaikinimo aktas gali būti irgi simbolinis, nes žmogui, išreiškusiam pyktį, pagiežą, nerimą, kartais norisi tą kūrinį sunaikinti, tarsi įprasminama išsivalymas nuo visų šių emocijų. Todėl dažniausiai meno kūrinius saugo meno terapeutas, ir retai gali pamatyti ir meno terepijos darbų parodas, nes – pirma, tai intymus kūrybinis aktas, kurio vienintelis stebėtojas kartais lieka tik terapeutas, o antra, tai gali būti itin galingas, vėl emocijas galintis sukelti priminimas.

Ar galima suprasti, kad klientų kūriniai yra įsimbolinami?

Kai kurie psichoterapeutai gali atpažinti tam tikrus simbolius, galbūt kylančius iš universalios atminties, apie kuriuos kalbėjo Jungas, pavyzdžiui, Didžioji motina, animus/anima ar vidinis išminčius. Kai kurie simboliai gali ateina iš kultūrinio paveldo. Tačiau dažnai tai bus labai asmeniniai, iš žmogaus asmeninės pasąmonės kylantys vaizdiniai, apie kurių simboliškumą jis gali tik pats numanyti. Tačiau su meno psichoterapeuto pagalba, galbūt eigoje gali įsivardinti, atpažinti, suvokti, kitaip sakant, iš giliausių klodų išvilkti į dienos šviesą.

Gal žmogus labiau išlaisvėja, nes jis nėra įpareigotas vien mąstyti, bet per meną įtraukiamas ir juslinis elementas?

Būtent! Pačios stipriausios mūsų emocijos – baimė, nerimas – yra pirmykštės emocijos, drauge su atmintimi gyvena vadinamose „primityvioje“ smegenyse, arba kitaip – limbinėje sistemoje. Jos buvo reikalingos mums išgyventi: kai kelyje pasitaikydavo gyvūnas, kad nedelsiant išgvengtume pavojaus, ta smegenų dalis įsijungdavo iš karto, panašiai kaip pas gyvūnus. Priešakinė smegenų žievė, esanti kaktos srityje, atsakinga už mąstymą, išsivystė vėliau. Menas, kadangi įjungia kūno judesius, spalvas, kvapus, tekstūrą, padeda lengviau pasiekti tas pirmykštes emocijas ir atmintį, iš pradžių tarsi išjungdamas ar apeidamas mąstymo procesus. O kai mąstome apie meno kūrinį, ieškome simbolių ar bandome susieti kūrinio su išgyvenimais, vyksta komunikacija su už mąstymą atsakingos smegenų dalimi, kuri naudojama kalbinės terapijos metu. Todėl meno terapijos metu veikia ne tik „mąstomosios“ smegenys, bet ir pirmykštės jų dalys, kurios yra susijusios su kūnu ir atmintimi. Be to, kuo toliau tuo labiau neuropsichologijos tyrimai kalba apie smegenų plastiškumą: kad žmogaus smegenyse gali formuotis nerviniai takai ne tik vaikystėje, bet ir vėlesniame amžiuje. Meno terapijoje įjungiamos įvairios smegenų dalys, todėl manoma, kad ji gali turėti įtakos naujų nervinių takų formavimo procesui, ir tas ypač pastebima dirbant su žmonėmis, kurie yra patyrę smegenų traumų.

Šiuo metu atsiranda nemažai diletantiškų meno terapijų, į kurias psichologai žvelgia skeptiškai. Gal galėtumėte paaiškinti, kaip atskirti profesionalią terapiją nuo diletantiškos? Ar diletantiška gali kaip nors žmogui pakenkti?

Junginėje Karalystėje įstatymiškai meno terapeutu gali pasivadinti tik žmogus, pabaigęs meno terapijos magistrines studijas, be to, jis priklauso ne tik meno terapeutų asociacijai, bet ir sveikatos profesijų tarybai, prižiūrinčiai psichologų, meno terapeutų ir kitų sveikatos profesionalų veiklą. Profesionalai, kurie priklauso tai asociacijai, siekia dirbti profesionaliai, nes kitu atveju jie bus pašalinti. Reikia domėtis savo sritimi, dalyvauti įvairiuose mokymuose, dirbant – turėti supervizijas, kad galėtų pasitarti su kitais specialistais. Dėl to darbuotojai rečiau aklai eksperimentuoja tiek, kad pridarytų žalos. Tačiau situacija yra tokia, kad, nors meno terapeuto vardas yra apdraustas įstatymo tiek Anglijoje, tiek Lietuvoje, tačiau pačios meno terapijos sąvokos vartojimas nėra kaip nors ribojamas, todėl žmonės gali vartoti plačiai, ir gal nepagalvodami, kad tai gali kaip nors pakenkti. Žinoma, čia glūdi rizika. Neseniai meno terapijos žurnale skaičiau Neilo Springhamo aprašytą atvejį, kaip vienas darbuotojas, nebūdamas meno terapeutu, ligoninėje taikė meno terapijos metodą: paciento prašė, kad šis ne tik nupieštų savo jausmus, pavaizduodamas juos kaip gyvūną, tačiau skatino jį tiesiogiai su kūriniu kalbėtis. Tame žmoguje buvo susikaupę daug pykčio, skausmo, nes jo gyvenime buvo įvykę daug dalykų, tad pradėjo trankyti savo kūrinį, netgi bandė nerti į jį, todėl, žinoma, susižalojo, ir, be abejo, ši nemaloni situacija nuvedė iki teismų. Kai žmogus yra pagaunamas stiprių emocijų, kartais jis gali būti nesustabdomas. Atvėrus jausmų pragarą kaip Pandoros skrynią galima pridaryti daug žalos. Todėl meno terapeuto užduotis yra sukurti saugią atmosferą, neprovokuoti, nestumti kliento ten, kur jis dar nėra pasirengęs keliauti. Meno terapijoje yra labai daug pozityvių dalykų, ji yra labai daug pagelbėjusi daugybei žmonių, bet jeigu šis procesas atsiduria neatsargių, neatsakingų žmonių, kurie nėra studijavę meno terapijos procesų, rankose, kurie nežino, kaip suvaldyti situaciją ir suvoktį, kur yra riba, tai gali privesti prie nemalonių pasekmių.

Tačiau „Pandoros skrynia“ gali būti atveriama ir įprastoje psichoterapijoje?

Taip, žinoma, dėl to ne kiekvienas žmogus gali būti psichoterapeutu. Specialistas turi žinoti apie galimus žabangus, todėl jis neis ten, kur klientas dar nėra pasirengęs. Todėl geras psichoterapeutas niekada interpretuodamas nesakys, kas tau yra ir kur turi keliauti, jis bus tau kompanionas atradimų kelyje, padės tau eiti tol, kol pats atrasi. Tas pats yra ir meno terapijoje. Žmogus turi pats atrasti, o ne būti priverstas kažką atpažinti, nes tie dalykai gali būti kur kas galingesni nei žmogus kartais gali suvokti. Tuomet stiprios emocijos, pyktis, pereinantis į agresiją, gali paimti viršų. Tuomet labai sunku viską suvaldyti, nes tuo metu vyksta tik pirmykščių emocijų smegenų srities ir kūno komunikacija. Todėl meno psichoterapeutai turi žinoti žmogaus dinamiką, pasirinkti vieną iš psichoterapijos mokyklų, kuria galėtų kliautis, įsivardyti, kas yra sveika asmenybė, kaip keliauti josios link.

Koks yra psichologų požiūris į ezoterikos, mistinių elementų taikymą meno terapijoje? Gal galėtumėte pateikti keletą pavyzdžių?

Įvairūs meno terapeutai, priklausomai nuo savo mėgstamos srities ar psichoterapinės mokyklos, orientuosis į tam tikrus aspektus. Kai kurie terapeutai renkasi tyrinėti įvairias dvasines praktikas sumeno pagalba – pvz., judaizmo, krikščionybės, jogos, keltų tikėjimo, gilesnio ryšio su gamta. Vienas garsus amerikiečių meno terapeutas Shaunas McNiffas domisi šamanistinėmis menų ištakomis ir tam tikrus aspektus integruoja savo terapijoje: ir dailę, ir muziką, ir dramą. Jis teigia, kad meno terapija jau anksčiau egzistavo šaministinėse bendruomenėse, kadangi ten buvo jungiama ir būgnai, ir meno kūrimas, ir dainos. Kiti meno terapeutai kokiose nors meno terapijos rekolekcijose kartais gali naudoti jogos, herbalistikos, meditacijų ar vizualizacijų, ar kitų taip vadinamų „New age“ elementų, tačiau kiekvienas specialistas turi būti atsargus taikydamas tokias praktikas, gerai jas išmanyti, ir suprasti savo vaidmenį, etinius reikalavimus ir atsakomybę už kitą žmogų. Jeigu astrologija ar kokie mistiniai dalykai meno terapijoje pradedami taikyti kaip natūrali viso to dalis, tik dėl to, kad terapeutas tuo asmeniškai tiki, tai lygiai tas pat, kaip psichoterapeutas konsultacijų metu pradėtų kalbėti apie žvaigždžių išsidėstymus ar dvasių kvietimus.

Kadangi meno terapijos profesija yra dar labai nauja, o meno terapeutai yra labai kūrybiškos asmenybės, todėl galbūt norisi išbandyti įvairesnių sričių, kurios kai kada gali būti slidžios. Neišbandytos, laiko ar tyrimų nepatvirtintos, jos gali pridaryti daugiau žalos nei naudos. Lankydami grupes, vedamas ne specialistų, žmonės turi suvokti, kad jie patys prisiima atsakomybę už tai, jog gali tapti eksperimentų dalimi. Nebūtinai gali nutikti kažkokių neatitaisomų dalykų, tačiau gali atsitikti taip, kad atsiversi tokiai patirčiai, kuriai nesi dar pasirengęs. Ne viską mums reikia iš pasąmonės atversti į sąmonę, tikriausiai suplyštume iš pastangos ir noro viską savyje pažinti.

Galbūt žmogus to tiesiog nepakeltų.

Greičiausiai. Meno terapija yra procesas, kaip ir psichoterapija, negali atverti to, kam žmogus dar nėra pasirengęs. Specialistas turi būti labai švelnus palydovas tame sudėtingame procese. Reikia kartu ieškoti įvairiausių būdu, bet neprievartauti kliento.

Galbūt apskritai skirtingiems žmonėms skirtingai galima atverti?

Taip, žinoma, priklausomai nuo žmogaus trapumo, psichinės sveikatos, aplinkybių. Kas vienam gali tikti, kitam gali būti visai netinkama. Terapeutas turi būti labai akylus ir jautrus, stebėti kiekvieną užsiėmim. O tam reikalinga stipri empatija ir intuicija, bei žinių apie asmenybės procesus bagažas. Terapeutas turi suvokti pažangos ir nuopolio dinamikos galimybes, stebėti kūno kalbą. Nežinau, kaip dirba ezoterinės savęs pažinimo grupės, tačiau jas vedantis žmogus turi būti labai atsargus, jeigu jis tai vadina meno terapija. Su meno terapija yra panašiai kaip su psichologija. Skaitau, kaip lietuvių psichologų bendrijoje profesionalai piktinasi diletantiškais atvejais, ir aš juos suprantu. Jeigu nebaigęs psichologijos, bet ja besidomintis žmogus pradėtų mėginti padėti kitiems žmonėms, tai gali daugiau paveikti neigiamai negu teigiamai.

Turbūt svarbu žmones informuoti, kad jie domėtųsi ne tik užsiėmimų pobūdžiu, bet ir juos vedančiu asmeniu?

Kartais labai lengva susidomėti įkvepiančiu veiklos pavadinimu. Jei žmones spaudžia sunkumai, jie ieško savęs ir jiems svarbių spendimų, kartais yra patiklūs ir nekritiški, ypač jei išgirsta ką nors „stebuklingo“ ir patrauklaus. Sveika kritiškumo dozė yra svarbi bet kurioje srityje. Reikia pasidomėti, kokia yra užsiėmimus vedančio žmogaus patirtis, kokias studijas jis baigęs. Jeigu jis yra tik kažkuo besidomintis savamokslis, tai kyla abejonių, ar jis galės suvokti visus procesus. Negali savo vidinių procesų patikėti žmogui, kuris gali nesugebėti jų suvaldyti. Juk neisi pas santechniką aptarti savo nesveikuojančios dvasios reikalų, kaip ir pas psichologą nesikreipsi dėl trūkusių vamzdžių. Žinoma, nereikia painioti, kai terapijos metu bus sunkių akimirkų ir išgyvenimų, tai yra natūrali ir reikalinga proceso dalis, todėl nereiktų manyti, kad profesionalas yra netinkamas. Tačiau profesionalas nelieps, nepatarinės, neprašys, neįtikinės prieš jūsų giliausias vertybes, fizines ir etines galimybes.

O gal trūksta plačiajai visuomenei prieinamo informavimo – kad ir apie tai, kad gali būti procesai, kuriuos sunku valdyti?

Manau, kad su laiku atsiras. Pradžioje ir psichologija buvo panašios padėties, žmonės į tai žiūrėjo kaip į kažką mistiško. Džiaugiuosi, kad jau pamažu kuriasi asociacijos, profesionalai bendrauja su kitomis šalimis. Žinau, kad britų meno terapijos asociacija bendradarbiauja ir su Lietuvoje esančiais profesionalais. Vis dar vyksta kūrimosi procesas, kuris pradžioje visada sunkus. Visada, kai pasodini kokį nors daigą, greta jo atsiranda ir piktžolių. Reikia išlaukti, kol tas grūdas išaugs ir nustelbs visas kitas piktžoles, tada bus galima pradėti ravėti, nes pavyks atskirti. Taip pat vėliau bus lengviau atskirti neprofesionalus, kurie eksperimentuoja nežinodami, kurie nenorėdami gali pakenkti kitiems. Dedu daug vilčių ir pati labai noriu prisidėti prie to proceso – kuo daugiau šviesti žmones, rašyti apie tai. Svarbu, kad profesionalai paprastai ir žemiškai kalbėtų apie procesus, nušviestų, kas vyksta, įvardytų, ko reikėtų saugotis, o ką suprasti kaip svarbius proceso elementus.  

Kalbėjosi Vaiva Lanskoronskytė

Bernardinai.lt